Lietuvoje šiurpės paplito tik XX a. antrojoje pusėje, todėl jų tyrimų šiuo metu dar mažai. Pirmoji tirti šiurpes pradėjo G. Skabeikytė-Kazlauskienė. Ji sako, kad: „Pirma, tai gyvas ir šiandien tebetarpstantis pasakojamosios tautosakos žanras. Antra, šiurpės yra ne suaugusiųjų, o vaikų folklorinė kūryba. Trečia, išskyrus retas išimtis, šiurpės yra miesto vaikų kūriniai.“
Spalio 23-25 dienomis gimnazijos bibliotekoje karaliavo šiurpės. Integruotų pamokų metų mokiniai kartu su etikos, technologijų, lietuvių kalbos ir anglų kalbos mokytojais skaitė bei kūrė šiurpes, vaidino, gamino šikšnosparnius, piešė. Pradinių ir specialiųjų klasių mokiniai kartu su mokytojomis dalyvavo garsiniuose šiurpių skaitymuose. Jie šiurpes skaitė, kartu klausėsi draugų ir bibliotekininkės skaitomų šiurpių, mokiniai patys kūrė šiurpes, stengėsi kuo šiurpiau jas papasakoti.
Skaitant šiurpes galima pastebėti, kad jos siejasi su daugeliu senųjų tautosakos žanrų, pavyzdžiui, sakmėmis. Pasakojimuose susipina daug sakmiškų motyvų, tad galima manyti, jog šiurpės kilo iš sakmių. Kaip ir mitologinėse sakmėse, šiurpėse žmonės susiduria su svetimu bei pavojingu mistiniu pasauliu.
Vita Kasarauskienė,
Šeduvos gimnazijos vyr. bibliotekininkė