Daiva Janavičienė. Trumpai apie biblioterapiją

   Žodžio reikšmė

 Biblioterapija - (gr. biblion (knyga) + gr. therapeia - gydymas, slaugymas; pagalba). Tai universalus metodas, kurį savo veikloje gali pasitelkti įvairių profesijų socialines paslaugas teikiantys asmenys. Toliau bus atskleidžiama biblioterapijos samprata iš bibliotekininkystės perspektyvos.

  Biblioterapijos teorijoje „knyga“ – yra ne tik įprastos kodekso formos dokumentas, bet ir bet kokioje laikmenoje (papiruse, pergamente, elektroninėje skaityklėje ar kt.) išsaugotas turinys arba tekstas į kurį gilinasi (jį atidžiai skaito, apmąsto, aptaria ir kt.) asmuo. „Terapija“ yra ne tik medikamentinis gydymas, ši sąvoka turi ir kitas reikšmes – tai ir priežiūra, slaugymas ar tiesiog – pagalba asmeniui.

  Apibendrinant, D. Janavičienė teorijoje biblioterapiją įvardina kaip būdą pagelbėti asmeniui, pasitelkiant įvairius tekstus ir juos skaitant giluminiu būdu.

   Biblioterapijos ištakos ir taikymo būdai

  Faktai apie biblioterapijos ištakas siekia senovės istoriją. Pavyzdžiui, faraono Ramzio II piramidėje archeologai identifikavo patalpą, kurioje buvo saugomi suklasifikuoti dokumentai. Virš įėjimo į minėtą patalpą išgraviruotas hieroglifas skelbė, kad tai „Vaistai dvasiai“. Malonu bibliotekininkams taip suvokti

kaupiamus rinkinius. Jeigu taikytume šį suvokimą dabar, - galbūt tai darytų įtaką bibliotekų fonduose kaupiamiems dokumentams?

  Amerikiečių psichoterapeutas Bruno Bettelheim, kurio knygą „Kodėl mums reikia stebuklo?“ galime paskaityti lietuvių kalba, joje pristato Tūkstančio ir vienos nakties pasakų kilmės istoriją. Autorius pagrindžia, kad tai – vienas seniausiai žinomų pasakų terapijos taikymo pavyzdys. Mat sekdama pasakas Šecherezada pagydė depresija sergantį valdovą. O mes žinome ir tikime vaikams sekamų ar skaitomų pasakų galia – juk iš jų vaikai mokosi įveikti kliūtis, padėti silpnesniam, nepavargti siekiant tikslo ir t.t.

   Išlikę informacijos apie antikos filosofus, kurie literatūrą siūlė naudoti auklėjimo ar poilsio tikslais. Štai Pitagoras pats kūrė eiles ir mėgo jas garsiai skaityti, - taip pailsindamas savo ir kitų galvas. Pagarba turimiems knygų rinkiniams skamba viduramžių vienuolynuose išlikusiam jų pavadinimui „Vaistų sielai skrynia“.

  Tikslingas knygų garsinis skaitymas žinomas iš XVIII – XIX amžiuje veikusių prieglaudų. Kai kurie jų valdytojai rūpinosi ne tik tuo, kad čia esantys gyventojai gautų ne tik stogą virš galvos, bet ir turėtų progos „atitraukti sunkias mintis“ klausant tekstų.

   Visi išvardinti metodai ir dabar pasitelkiami ir taikomi, kaip atskiri biblioterapijos atvejai. Tik jie vadinami kiek kitaip – garsiniai skaitymai tikslinėms grupėms, tikslinė literatūros atranka, siekiant atitraukti mintis nuo išgyvenamų problemų; pasakų pasitelkimas kūrybiškumui skatinti, arba pasakų skaitymas vaikams vakarais – taip skiriant laiką vaiko suvokimui, nusiraminimui ir t.t.

   Biblioterapijos taikymas bibliotekose

 Biblioterapijos terminui jau daugiau nei 100 metų, pirmasis jį panaudojo pastorius S. M. Crothers. Jo patirtis, rekomenduojant bendruomenės žmonėms paskaityti knygas iš asmeninės bibliotekos – vienas iš būdų taikyti biblioterapiją ir šiais laikais. Žinoma, prieš rekomenduojant knygą, turi pažinti asmens problemas (lūkesčius ar poreikius) ir žinoti kuris iš rinkinyje sukauptų tekstų galėtų pagelbėti (praplėsti žinojimą, parodyti alternatyvius problemos sprendimo kelius, suteiktų vilties situacijoje ir pan.). Šia prasme bibliotekininkai tikrai gali veikti panašiai, teikdami skaitymo rekomendacijas skaitytojams.

  Klasikinis bibliotekininkų taikytos biblioterapijos pavyzdys – XX amžiaus pradžioje JAV savanorių projektinė veikla, kai papildomos paslaugos prie taikomo gydymo leido reabilitacijos centruose gydomiems karo traumas patyrusiems kareiviams greičiau sveikti. Ši veikla priskiriama reabilitacinės biblioterapijos taikymui, kai kuriose įstaigose ji taikoma ir dabar.

  Biblioterapijos paslaugas galime taikyti ir knygnešyste (asmenims, kurie patiria sunkumų ateiti į bibliotekas), prie bibliotekinio aptarnavimo (pristatant ir pakeičiant knygas, prijungiant ir pokalbius apie perskaitytą tekstą, nukreipiant mintis link vilties, dvasinių vertybių).

  Lietuvos biblioterapijos asociacija įkurta 2017 metais. Ji vienija visus, norinčius geriau pažinti ir taikyti biblioterapijos metodus. Asociacijos prezidentė – psichoterapeutė ir poetė Jūratė Sučylaitė. Norintys daugiau sužinoti apie šią organizaciją, gali paskaityti jos vedamą tinklaraštį. LBA nariais yra literatūros

mokytojai, bibliotekininkai, socialiniai darbuotojai, psichologai ir kitų profesijų atstovai.

   Biblioterapijos rūšys pagal taikymo specifiką:

 Pasyvioji (skaitymo rekomendacijos), kai manome kad pagalba yra tiesiog skaitymas. Bibliotekinė veikla, rengiant skaitymo rekomendacijas, atviros prieigos lentynas ir kt.

  Sąveikos (interakcinė, dalyvaujamoji), kai manome, kad pagalba ateina per suvokimą, minčių dalinimąsi, kitų išklausymą ir galimybę saugiai išsakyti savo mintis. Bibliotekininkai gali taikyti per kūrybinio rašymo dirbtuves, grupinius tekstų aptarimus, tęstinius skaitymo klubus).

    Biblioterapijos rūšys pagal siekiamus tikslus:

    Klinikinė, kai siekiama gydyti (ją taiko tik medikai arba klinikiniai psichologai).

  Reabilitacinė, kai siekiama atitraukti mintis nuo ligos ar problemos (taikoma greta su medicininiu gydymu, įprastai taiko bibliotekininkai bendradarbiaudami su medikais ar slaugytojais). Gali būti taikoma įvairioms tikslinėms grupėms (dienos stacionaruose, slaugos namuose, sanatorijose ir t.t.).

 Edukacinė arba asmenybės vystymo, kai siekiame lavinti asmenybę (bibliotekininkai taiko per literatūros atranką, skaitytojų pažinimą (kartu su mokyklos socialiniu darbuotoju, psichologu), aktualių temų literatūros aptarimą – rekomendacijas, organizuodami skaitymo klubus ar skaitymo skatinimo edukacijas pažintinėmis, bendruomenei aktualiomis temomis ir kt.

   Klasikiniai biblioterapijos taikymo mokyklos bibliotekose būdai:

  Literatūros sąrašai (skaitymo rekomendacijos), skirtos psichologinei - emocinei pagalbai. Bibliotekininkas turi atrinkti literatūrą, kurią pats yra skaitęs ir gali rekomenduoti savo bendruomenei. Turi ją savo bibliotekoje. Prieš sudarydamas sąrašus, bibliotekininkas turėtų pastudijuoti bendruomenei aktualias temas, poreikius. Literatūros sąrašai gali apimti populiarią psichologinę literatūrą, autobiografijas, klasikinę, problemas atspindinčią klasikinę grožinę literatūrą.

 Biblioterapinės literatūros viešos prieigos rinkiniai. Atrinkti iš jau turimo informacijos išteklių fondo, arba tikslinai sukomplektuojami aktualiomis bendruomenės pagalbai temomis, literatūros rinkiniai (galimi tikslingi projektai įsigyjant dokumentus, rengiant projekto pristatymus, knygų aptarimus ir t.t.).

  Sąveikos biblioterapijos užsiėmimai organizuojami įvairiais renginių formatais – kūrybinės dirbtuvės, knygų aptarimai, skaitytojų klubai, knygnešystė ir pokalbiai su įvairiomis tikslinėmis auditorijomis jų buvimo vietose, garsiniai skaitymai ir kt. renginių su grįžtamuoju ryšių organizavimo formos, pasitelkiant biblioterapinius tekstus.

 

Norintiems giliau pasidomėti biblioterapijos taikymu bibliotekose siūlau paklausyti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojų parengtų pokalbių apie biblioterapiją.

Norintiems pasisemti biblioterapinių knygų rekomendacijų idėjų siūlau sekti D. Janavičienės tinklaraštį.

Lietuvių kalba jau publikuotos dvi biblioterapijos profesinės knygos, jas galima įsigyti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekos knygynėlyje arba kreipiantis el. paštu: pardavimai@lnb.lt.

Janavičienė, Daiva. Biblioterapija: teorija ir praktika. Vilnius, 2020.

Janavičienė Daiva. Biblioterapijos metodika. Vilnius, 2020.

Derenčienė, Rasa; Janavičienė, Daiva. Biblioterapijai rekomenduojamos knygos. Šiandien aktualu: straipsnių rinkinys bibliotekininkams. 2020 nr. 1 (62). P. 186-190.

Lietuvos medicinos bibliotekos parengtas biblioterapinių knygų sąrašas