„Pažinti baimę reikia drąsos, nes, jei tu sugebi įvardyti savo siaubus, vadinasi, gali išeiti iš užburto rato ir apšviesti pačią tamsiausią kertę.“
dr. R. Repšienė
Šiurpės – šiuolaikinis vaikų tautosakos žanras. Jos pasakojamos susirinkus būreliui ar bent dviem vaikams kokioje nors nuošalioje tamsioje vietoje, kad negirdėtų tėvai ir vyresni vaikai, jau nebetikintys tokiomis istorijomis. Veikėjai jose paprastai būna tie patys kaip ir tikrosiose šiurpėse, panašios ir aprašomos situacijos, bet dažniausiai jos turi netikėtą, linksmą pabaigą. Aptariant vaikams baimę keliančius elementus, pirmiausia, reikia pastebėti, jog svarbi ne tik šiurpėje vaizduojama aplinka, bet ir erdvė, kurioje šiurpės yra pasakojamos. Vaikai termino „šiurpės“ dažniausiai nevartoja ir jas vadina tiesiog baisiomis istorijomis, kuriose dažniausiai veikia gąsdinantys ne šio pasaulio personažai.
Prisiminti šiurpes padėjo artėjantis Helovynas. Kadangi tai ne lietuviška šventė, norėjosi vaikams priminti, kad yra toks vaikų tautosakos žanras – šiurpės. Bibliotekoje integruotų pamokų metų mokiniai kartu su etikos, technologijų, lietuvių kalbos ir anglų kalbos mokytojais skaitė bei kūrė šiurpes, vaidino, gamino žibintus. Pradinių ir specialiųjų klasių mokiniai kartu su mokytojomis dalyvavo garsiniuose šiurpių skaitymuose. Jie šiurpes skaitė, kartu klausėsi draugų ir bibliotekininkės skaitomų šiurpių. Mokiniai ir patys kūrė šiurpes, stengėsi kuo šiurpiau jas papasakoti. Kai kurie mokiniai apie šiurpes išgirdo pirmą kartą. Visą savaitę Šeduvos gimnazijos bibliotekoje karaliavo šiurpi atmosfera.
Šiurpės nauda didelė – ji atlieka terapinę funkciją, nes padeda nuvainikuoti baimę. Vaikui būtina suvokti, jog gyvenimas kartais yra baisus, jame būna keistų būtybių, susiklosto nesuprantamų situacijų. Pasakodami tokias istorijas, vaikai lavina savo vaizduotę, pasakojimo įgūdžius.
Vita Kasarauskienė, Šeduvos gimnazijos vyresnioji bibliotekininkė
