2020 metų kovo 2d. Šalčininkų rajono Čiužiakampio pagrindinėje mokykloje vyko bibliotekinės pamokos, skirtos Tarptautinei rašytojų dienai paminėti. Siūlau ir bibliotekininkams paskaityti visą straipsnį, kuriame daug žinių apie rašytojus.
1-4 klasių mokiniai sužinojo daug įdomių dalykų iš švedų vaikų rašytojos Astridos Lindgren gyvenimo. Pvz. Astridos Lindgren įvaizdis atsirado ant 20 švedų kronų banknoto, kuris įėjo i apyvartą nuo 2015 metų spalio mėnesio. Kitoj banknoto pusėj pavaizduotas Smalandijos regionas, kuriame rašytoja gimė ir išaugo ir kuriame apgyvendino visus savo knygų herojus. Kai rašytojai sukako 13 metų jos vienas iš mokyklinių rašinių „gyvenimas mūsų ūkyje“ buvo išspausdintas vietinėje spaudoje. Astrida gėdinosi šito ir prisiekė sau niekada nebūti rašytoja. Astrida Lindgren niekada neišmetinėjo maisto likučių net būdama milijoniere. Ji visada surinkdavo juos ir paruošdavo iš jų apkepą kitai dienai. Dar besimokydama mokykloje ji kartu su savo klasės draugėmis mėgdavo išdykauti. Jos žaisdavo su praeiviais žaidimą vadinamą kačių muzika t.y. iš lango nuleisdavo raištelį su daikčiuku, suvyniotu į popierių. Kai tik kas nors bandė pagauti paketuką išdykėlės pakeldavo jį aukštyn. Už tai jos dažnai buvo kviečiamos pas direktorių, nes nuolat gaudavo pastabas iš mokytojų. Astrida labai mėgdavo laipioti po medžius netgi būdama 80-ies. Kartą ji išgelbėjo savo pietus užlipdama ant stogo ir atverdama langą mansardoje, penktame aukšte. Karo metu rašytoja cenzūravo laiškus, nors apie tai niekam neturėjo teisės prasitarti. 1996 metais rusų mokslo akademija pavadino rašytojos vardu asteroidą nr. 3204. Vėliau dar atsirado mini-satelitas astrid-1. „Dabar mano vardas Asteroid Lindgren“- juokavo rašytoja. Astrida buvo pripažinta daugumoje šalių, bet labiausiai išpopuliarėjo Vokietijoje. Net 16 mokyklų turi jos vardą. Be to, galima buvo įsigyti pašto ženklų su rašytojos bei jos knygų herojų įvaizdžiais. 1997 metais rašytojos leidėjas įsteigė Astridos Lindgren premiją. Nuo 2002 metų švedų vyriausybė kasmet skiria Astridos Lingren premijas vaikų rašytojams. 1995 metais Astrida nupirko namą miestelyje Vimmerby kuriame pati išaugo ir kuri skyrė savo muziejui. Jos knyga apie Pėpę Ilgakojinę atsirado jos dukros Karin dėka. Kai Astrida sėdėjo prie sergančios Karin dukra pati išgalvojo šį personažą. Rašytojai beliko sugalvoti Pepės nuotykius. Ši knyga buvo kritikuojama tarp pedagogų už laisvą Pepės elgesį bei vulgarumą. Savaime aišku, visi kartu trumpai priminėme Pepės nuotykius. Mokiniai daug naujo sužinojo apie danų pasakų kūrėją Hansą Kristianą Anderseną. Pasirodo, rašytojas yra kilęs iš neturtingos, nors kilmingos šeimos. Iš pasakų pradėjo uždirbti tik po 10 metų nuo jų kūrimo pradžios. Dauguma literatūros kritikų mano kad „bjauruoju ančiuku“ vyrų tarpe buvo pats Andersenas, nes rašytojas buvo labai negražus. Trumpai priminėme Anderseno pasakas „Coliukė“ ir „Bjaurusis ančiukas“. Mokiniai daug naujo sužinojo ir apie airių rašytoją Oscarą Wildą. Pasirodo, būdamas dar studentu rašytojas nešiojo ilgus plaukus, dekoruodavo savo kambarį gėlėmis bei plunksnomis. Mėgdavo vaikščioti Oksfordo gatvėmis su omaru ant pasaitėlio, o Londono gatvėmis vaikščiodavo apsirengęs šortais, kailiniais bei su gėlyte rankoje. Kadangi homoseksualizmas tuo metu buvo baudžiamas Didžiojoje Britanijoje, rašytojas gavo 2 metus sunkių darbų Readingo kalėjime netoli Londono. Kai išėjo į laisvę pakeitė savo pavardę ir visam laikui išvažiavo į Europą. Mirė Paryžiuje būdamas 46. Irgi trumpai priminėme Oscaro Wildo pasaką „Laimingas kunigaikštis“.
5-8 klasių mokiniai daug naujo sužinojo apie Lietuvos, Lenkijos bei užsienio rašytojus ir poetus. Pvz. apie tai kad lietuvių poetas ir prozaikas Sigitas Geda priklausė Sąjūdžio inteligentų grupei kartu su profesoriumi Vytautu Lansdbergiu. Be to, poetas stojo prieš teismą už smurtavimą prieš savo dukrą. Kitas lietuvių poetas ir prozaikas Eduardas Mieželaitis buvo aktyvus partijos bei komjaunimo veikėjas. Vienu metu dirbo Aukščiausiosios Tarybos Lietuvoje sekretoriaus pavaduotoju. Jam pirmam iš lietuvių rašytojų buvo paskirta Stalino premiją. Dar viena lietuvių poetė Salomėja Nėris dirbo lietuvių ir vokiečių kalbų mokytoja. Buvo priversta parašyti poemą apie Staliną, bei buvo įtraukta į delegacijos sudėtį kurį turėjo prašyti Stalino priimti Lietuvą į TSRS sudėtį. Nors už tokius žygdarbius buvo gerai sumokėta (5000 rublių) Salomėja Nėris visam laikui buvo kaltinama Lietuvos pardavimu. Jos mokinės iš Panevėžio parašė poetei laišką kuriame uždraudė jai vadintis šventos Lietuvai upės Neries vardu ir nuo to laiko poetė pasirašinėjo pseudonimu Nėris. Dar vienas lietuvių kunigas, rašytojas bei pedagogas Juozas Tumas-Vaižgantas įsitraukė į knygnešių veiklą, slėpdavo uždraustą spaudą klebonijoje, slaptai kūrė lietuviškas mokyklas, steigė lietuvišką savivaldybę bei dalyvavo Vilniaus didžiojo seimo posėdžiuose.
Netrūko informacijos ir apie lenkų rašytojus bei poetus. Lenkų dramaturgas, tapytojas ir architektas Stanislaw Wyspiański projektavo salių interjerą, suprojektavo 36 bažnyčių vitražus, tapė šeimos narių portretus ir peizažus už lango. Kito žymaus lenkų rašytojo Tadeuszo Boy-Żeleńskio anyta paprašė Stanislawo Wyspiańskio suprojektuoti jų namo apstatymą kol rašytojas su žmona buvo išvažiavęs medaus mėnesio į Paryžių. Kai pora sugrįžo labai daug pažįstamų lankėsi jų namuose norėdami pasigėrėti Stanislawo Wyspiańskio darbais. Viskas atrodė nepriekaištingai kol svečiai neatsisėdo. Pasirodė kad baldai buvo labai nepatogūs ir Tadeusz Boy-Żeleński pavadino sėdėjimą namo salone „kentėk ir budrauk“. Kitas lenkų rašytojas Stefan Żeromski neišlaikė abitūros egzamino. Be to, jis mokėsi gimnazijoje 12 metų, nes kartojo tris klases. Dar vienas lenkų poetas Aleksander Ziemny gimė žydų šeimoje, kas leido jam versti savo bei kitų poetų eiles iš hebrajų į lenkų bei iš lenkų į hebrajų kalbas. Jis buvo išvežtas į darbų koloniją Urale kur dirbo geležinkelio darbuotoju ir vežiku. Kai grįžo į šalį dirbo vokiečių kalbos mokytoju mokykloje bei sanitaru ligoninėje. Dar viena įžymi lenkų rašytoja Maria Rodziewiczówna gimusi Gardino srityje trumpai kirpo plaukus, nešiojo vyriškus žiponus ir buvo vadinama „stumbru sijone“. Savarankiškai valdė Hrušovos dvarą, kartais būdavo kaltinama piemens sumušimu (kas galėjo jai baigtis dviejų savaičių areštu), bet išmokėdavo tam piemeniui 5 rublius ir viskas susitvarkydavo savaime. Rašytoja įkūrė karinę ligoninę, moterų organizaciją „unia“ bei parduotuves Varšuvoje. Hrušovoje ji įkūrė kultūros centrą, ūkininkų būrelį bei pastatė katalikų bažnyčią Antokolyje. Rašytoja norėjo Hrušovoje įkurti mokyklą, bet valstiečiai sudegino dvarą ir liko tik ąžuolas Dewajtis kurį ji paminėjo savo romane tokiu pačiu pavadinimu. Ji parašė labai daug romanų dėl ko buvo pavadinta „sienkiewicziumi sijone“. Dar vienas lenkų rašytojas Tadeusz Dołęga – Mostowicz gimęs Vitebsko srityje dirbo savaitraštyje Rzeczpospolita ir pasisakydavo prieš Piłsudskio politiką. Už savo pažiūras buvo pagrobtas, sumuštas ir įmestas į griovį prie Varšuvos iš kur jį išgelbėjo kažkoks ūkininkas. Deja, po sumušimo rašytojas prarado sveikatą ir atsidavė rašymui. Dar vienas lenkų rašytojas Marek Hłasko negalėdavo niekuo įtikti savo klasės draugams, visur nepritapdavo. Jį išmetė iš gimnazijos dėl amoralaus elgesio. Būdamas 14, jis tapo sunkvežimio vairuotoju, bet stojo prieš teismą už nepasirodymą darbe. Jau žinomi lenkų rašytojai Bohdan Czeszko ir Igor Newerly vadino jį vairuotoju, kuris ketina aprašyti savo gyvenimą. Marek Hłasko mirė vokiečių filmų prodiuserio namuose Wiesbadene nuo migdomųjų su alkoholiu kokteilio. Rašytoją vadino Rytų Europos Jamesu Deanu nes buvo į jį panašus.
Rusų rašytojas Arkadijus Gaidaras, kuris būdamas 17 jau vadovavo suaugusiųjų vyrų pulkui. Kadangi kaip kareivis jis išsiskyrė žiaurumu kankinant moteris ir vaikus, visą likusį gyvenimą jis bandys nusižudyti ir bus priverstas gydytis psichiatrinėse klinikose. Prancūzų rašytoja Fransuaza Sagan vadinama Saganka mėgo sportinius automobilius, vartojo alkoholį bei narkotikus. 1995 metais stojo prieš teismą už narkotikų laikymą. Jos pirma knyga „Sveikas liūdesy“ pasirodė kai jai sukako 19 ir ji tapo viena iš turtingiausių paauglių Prancūzijoje. Jos tėvas paklaustas ką jai daryti su 5000 frankų paskatino ją tuos pinigus išleisti. Nuo šiol rašytoja sieks šiuo pavyzdžiu gyvendama Paryžiaus bohemos gyvenimą susidedanti iš kavinių bei naktinių barų lankymo, ruletės Monte Carle, pasivažinėjimo su draugais Sant-Tropezo gatvėmis. Taip rašytoja pakliuvo į avariją ir besigydant vartojo morfijų, kuris ir sukėlė priklausomybę nuo narkotikų. Mėgo azartinius žaidimus, kas privertė ją parduoti namą Normandijoje. Dėl blogos sveikatos būklės Saganka negalėjo dalyvauti Prancūzijos prezidento Fransua Mitterano teisme, kur ir jai buvo pareikšti kaltinimai mokesčių slėpimu. Fransuaza Sagan buvo dievinama už laisvą gyvenimo būdą ir jos karta buvo vadinama jos vardu.
Mes priminėme apie 2018-2019 metų Nobelio premijos laureatus. Nobelio premija įsteigė Alfred Nobel- dinamito išradėjas. Kadangi dinamitas sukrovė jam didelius turtus, net 96 proc.
savo pajamų išradėjas skyrė premijoms. Jis įkūrė fondą ir jau 1901 metais pradėjo skirti premijas. Nobelio premija kasmet įteikia Švedijos karalius Stokholme. 2018 metų Nobelio premijos laureate
tapo lenkų rašytoja Olga Tokarczuk. Ji, studijuodama psichologiją, dirbo su psichiškai nesveikais ligoniais, kol nesuprato kad yra dar labiau serganti už juos ir tada pradėjo rašyti. 2019 metų
Nobelio premijos laureatu tapo austrų rašytojas Peter Handke. Iš pradžių jis norėjo tapti kunigu, bet paskui tapo žinomu rašytoju. Kadangi Peter Handke pats režisavo savo filmus ("Kairiarankė
moteris", "Dangus virš Berlyno") buvo išrinktas vertinimo komisijos nariu Venecijos filmų festivalyje bei Kanų filmų festivalyje. Dabar Peter Handke yra pripažintas persona non grata
Serbijoje ir Kosove nes savo knygoje „Mano žiemos keliones prie Dunojaus, Savos, Moravos ir Drinos" arba „Sąžiningumas Serbijai“ pavadino serbus civilinio karo aukomis bei palaikė Slobodaną
Miloševičių.
Tikiuosi, Tarptautinė rašytojų diena nepraėjo veltui ir tai ką sužinojo mokiniai jiems tikrai pravers.
Ana Moroz
Šalčininkų rajono Čiužiakampio pagrindinės mokyklos
bibliotekininkė